Dažnai vaizduotė vadinama išskirtiniu žmogaus sugebėjimu. Tačiau šiandien atsigręžiama į alternatyvias kitų rūšių protingumo formas: medžių internetą, tarprūšinį kūrybingumą, įvairių pirmuonių protavimą ar robotų vaizduotę. Vis dažniau pastebime, kad kalmarai gali steigti kūrybingas sąjungas su bakterijomis, gleivūnai projektuoja išmanias struktūras, o pelkės siūlo potvynių įveikimo strategijas. Ar mes esame vienintelės mąstančios ir kuriančios būtybės? O gal priešingai – žmogus per ilgai buvo fantazuojantis, narcizas, įsivaizdavęs tik tai, kas jam paranku ir naudinga? Jeigu taip – kaip įmanoma nežmogiška vaizduotė?