Net ir per aršiausius konfliktus arba Šaltąjį karą kultūra daugiausia buvo laikoma nepolitine, taigi, ir gana nekalta bendradarbiavimo sritimi. Manant, jog kultūra yra ne pragmatiško, o vien tik dvasinio pobūdžio, jai skirta „tiltų tiesėjos“ ir „taikos kūrėjos“ misija. Daugelis vyriausybių nedvejodamos laikėsi ir tebesilaiko nuomonės, jog kultūra – galinga teigiamo šalies įvaizdžio formavimo priemonė, tinkama naudoti susiklosčius aplinkybėms, kai nėra galimybės teigiamo įvaizdžio suformuoti kitomis priemonėmis. Nepaisant akivaizdaus fakto, kad daugeliu atvejų kultūra iš tiesų padėjo nutiesti tiltus tarp žmonių ar netgi ištisų tautų, kai jokios kitos priemonės nepadėjo to padaryti (pvz., JAV „džiazo diplomatija“ XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje), šiame pranešime kvestionuojama kultūrinių iniciatyvų „visiško nekaltumo“ sąvoka. Be to, pranešime bandoma analizuoti atvejus, kai įvairūs konfliktuojantys režimai ar valstybės sąmoningai naudojosi kultūra, siekiant užmaskuoti agresiją ir netgi perrašyti istoriją – tokiais atvejais kultūra tampa pačia atgrasiausia propagandos priemone. Pranešime pateikiama UNESCO veiklos pavyzdžių, taip pat kultūrinės diplomatijos ir naujausių kultūrinių bei politinių įvykių Malyje, Irake, Sirijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje pavyzdžių.